1.

Šio TFAS tikslas – nustatyti, kokia turi būti ūkio subjekto finansinė atskaitomybė verslo jungimo metu. Šiame Standarte konkrečiai nustatoma, kad visi verslo jungimai turi būti apskaitomi taikant pirkimo metodą. Todėl įgijėjas pripažįsta įsigytojo ūkio subjekto identifikuojamą turtą, įsipareigojimus ir neapibrėžtuosius įsipareigojimus jų tikrosiomis vertėmis įsigijimo dieną, taip pat pripažįstą prestižą, kuris vėliau ne amortizuojamas, o tikrinamas dėl galimo vertės sumažėjimo.

2.

Išskyrus 3 paragrafe nurodytas nuostatas, verslo jungimo apskaitai ūkio subjektas turi taikyti šį TFAS.

3.

Šis TFAS netaikomas:

4.

Verslo jungimas – atskirų ūkio subjektų arba verslų jungimas į atskaitomybę teikiantį ūkio subjektą. Beveik visų verslo jungimų rezultatas yra tas, kad vienas ūkio subjektas, įgijėjas, įgyja vieno arba daugiau verslų (įsigyjamųjų ūkio subjektų) kontrolę. Jeigu ūkio subjektas pradeda kontroliuoti kitą arba kelis kitus ūkio subjektus, kurie nėra verslo įmonės, tų ūkio subjektų sujungimas nėra verslo jungimas. Kada ūkio subjektas įsigyja turto arba grynojo turto grupę, kuri nesudaro verslo įmonės, jis turi paskirstyti tokios grupės vertę tarp atskirų identifikuojamų grupės turto ir įsipareigojimų straipsnių, remdamasis jų santykinėmis tikrosiomis vertėmis įsigijimo dieną.

5.

Verslo jungimas gali būti struktūruojamas įvairiais būdais dėl teisinių, apmokestinimo arba kitų priežasčių. Jis gali apimti vieno ūkio subjekto vykdomą kito ūkio subjekto nuosavybės arba viso grynojo turto pirkimą, kito ūkio subjekto įsipareigojimų prisiėmimą arba kito ūkio subjekto dalies grynojo turto, kuris visas drauge suformuoja vieną arba kelis verslus, pirkimą. Tai gali būti atliekama išleidžiant nuosavybės priemones arba perduodant pinigus, pinigų ekvivalentus ar kitą turtą (arba abiem šiais būdais kartu). Sandoris gali būti sudaromas tarp besijungiančių ūkio subjektų akcininkų arba tarp vieno ūkio subjekto su kito ūkio subjekto akcininkais. Jis gali apimti naujo ūkio subjekto steigimą besijungiantiems ūkio subjektams arba perduotam turtui kontroliuoti arba vieno ar daugiau besijungiančių ūkio subjektų restruktūrizavimą.

6.

Verslo jungimo rezultatu gali būti patronuojančios – dukterinės įmonės santykiai, kada įgijėjas yra patronuojanti įmonė, o įsigyjamasis – jo dukterinė įmonė. Tokiomis aplinkybėmis įgijėjas savo konsoliduotoje finansinėje atskaitomybėje taiko šį TFAS. Jam priklausančią įsigyjamojo ūkio subjekto dalį įgijėjas įtraukia į bet kurią atskirą finansinę atskaitomybę kaip investiciją į dukterinę įmonę (žr. 27 TAS „Konsoliduota ir atskira finansinė atskaitomybė“).

7.

Verslo jungimas gali apimti kito ūkio subjekto grynojo turto ir viso prestižo pirkimą, užuot pirkus to ūkio subjekto nuosavybę. Taip jungiant verslą neatsiranda patronuojančios – dukterinės įmonių santykių.

8.

Verslo jungimo apibrėžimą atitinka, taigi į šio Standarto taikymo sritį patenka tokie verslo jungimai, kada vienas ūkio subjektas įgyja kito ūkio subjekto kontrolę, bet kontrolės įgijimo data (t.y. įsigijimo data) nesutampa su nuosavybės dalies įsigijimo data arba datomis (t.y. mainų data arba datomis). Tokia situacija gali atsirasti, kai, pavyzdžiui, investicijos objektas su kai kuriais savo investuotojais susitaria dėl akcijų išpirkimo, ir dėl to pasikeičia investicijos objekto kontrolė.

9.

Šiame TFAS nenustatoma, kaip dalininkai turi vykdyti dalių bendrose įmonėse apskaitą (žr. 31 TAS „Dalys bendrose įmonėse“).

10.

Vienos šalies kontroliuojamų įmonių arba verslų jungimas yra verslo jungimas, kada visus besijungiančius ūkio subjektus arba verslus prieš ir po verslo jungimo kontroliuoja ta pati šalis arba šalys, ir kurių kontrolė nėra laikina.

11.

Asmenų grupė turi būti laikoma ūkio subjektą kontroliuojančia, kai, pagal sutartimi įformintą susitarimą, ji turi kolektyvinę galią valdyti ūkio subjekto finansinę ir veiklos politiką, siekdama naudos iš jo veiklos. Todėl šis TFAS nėra taikomas verslo jungimui, kai ta pati asmenų grupė pagal sutartimi įformintą susitarimą turi bendrą teisę valdyti kiekvieno iš besijungiančių ūkio subjektų finansinę ir veiklos politiką, siekdama gauti naudos iš tų ūkio subjektų veiklos, ir ši kolektyvinė galia nėra laikina.

12.

Ūkio subjektą gali kontroliuoti asmuo arba pagal sutartinį susitarimą veikianti asmenų grupė. Šis asmuo arba grupė gali nesilaikyti TFAS nustatytų finansinės atskaitomybės reikalavimų. Todėl besijungiantys ūkio subjektai nebūtinai turi būti įtraukiami į tą pačią konsoliduotą finansinę atskaitomybę, kad verslo jungimas būtų laikomas bendrai kontroliuojamų įmonių sujungimu.

13.

Mažumos dalis kiekviename iš besijungiančių ūkio subjektų prieš ir po verslo jungimo nėra svarbi nustatant, ar jungiamus ūkio subjektus kontroliuoja ta pati šalis. Panašiai, faktas, kad vienas iš besijungiančių ūkio subjektų yra dukterinė įmonė, kuri nebuvo įtraukta į konsoliduotą ūkio subjektų grupės finansinę atskaitomybę pagal 27 TAS, neturi lemiamos reikšmės nustatant, ar jungiami subjektai pavaldūs vienai šaliai.

14.

Visi verslo jungimai turi būti apskaitomi taikant pirkimo metodą.

15.

Taikant pirkimo metodą, į verslo jungimą žvelgiama iš besijungiančiojo ūkio subjekto, laikomo įgijėju, pozicijos. Įgijėjas perka grynąjį turtą ir pripažįsta turtą, įsipareigojimus bei neapibrėžtus įsipareigojimus, kuriuos jis įsigyja arba prisiima, taip pat ir tuos, kurių anksčiau nepripažino įsigyjamasis ūkio subjektas. Šis sandoris neturi įtakos įgijėjo turto ir įsipareigojimų vertinimui, o jį sudarius visas papildomas įgijėjo turtas arba įsipareigojimai nėra pripažįstami sandorio rezultatais, nes jie nėra šio sandorio pagrindas.

16.

Taikant pirkimo metodą, reikia:

17.

Įgijėjas turi būti identifikuojamas visų verslo jungimų metu. Įgijėjas yra besijungiantis ūkio subjektas, pradedantis kontroliuoti kitus besijungiančius ūkio subjektus arba verslus.

18.

Kadangi, taikant pirkimo metodą, į verslo jungimą žiūrima iš įgijėjo pozicijų, daroma prielaida, kad viena iš sandorio šalių gali būti laikoma įgijėju.

19.

Kontrolė yra teisė valdyti ūkio subjekto finansinę ir veiklos politiką, siekiant gauti naudos iš to ūkio subjekto veiklos. Manoma, kad vienas besijungiantis ūkio subjektas pradeda kontroliuoti kitą tada, kai pirmasis įgyja daugiau negu pusę kito ūkio subjekto balsavimo teisių, išskyrus atvejus, kai galima aiškiai parodyti, jog šita nuosavybė nesuteikia teisės kontroliuoti. Net jeigu vienas besijungiančių ūkio subjektų neįgyja daugiau negu pusės kito ūkio subjekto balsavimo teisių, jis vis tiek gali pradėti kontroliuoti kitą ūkio subjektą, jeigu, sujungus verslą, jis įgauna:

20.

Nors kartais gali būti sunku nustatyti įgijėją, paprastai yra požymių, kad jis egzistuoja. Pavyzdžiui:

21.

Jei verslo jungimas vykdomas pasikeičiant nuosavybės dalimis, įgijėjas paprastai yra ūkio subjektas, išleidžiantis nuosavybės dalis. Tačiau nustatant, kuris iš besijungiančių ūkio subjektų turi galią valdyti kito ūkio subjekto (ar subjektų) finansinę ir veiklos politiką, siekdamas naudos iš to ūkio subjekto (subjektų) veiklos, reikia atsižvelgti į visus su verslo jungimu susijusius faktus ir aplinkybes. Kai kuriais verslo jungimų atvejais, paprastai vadinamais atvirkštiniu įsigijimu, įgijėjas yra ūkio subjektas, kurio nuosavybės dalys buvo įsigytos, o įsigyjamasis ūkio subjektas – nuosavybės dalis išleidžiantis ūkio subjektas. Taip gali būti tuo atveju, kai, pavyzdžiui, privati įmonė susitaria, kad mažesnė viešoji įmonė ją “įsigis” ir šitaip jos vertybiniai popieriai bus įtraukti į biržos prekybos sąrašus. Nors akcinį kapitalą išleidžianti viešoji įmonė teisiškai yra laikoma patronuojančia įmone, o privati įmonė – dukterine įmone, juridinė dukterinė įmonė iš tiesų yra įgijėjas, jeigu ji turi galią valdyti juridinės patronuojančios įmonės finansinę ir veiklos politiką, siekdama naudos iš jos veiklos. Įgijėjas paprastai yra didesnysis ūkio subjektas; tačiau verslo jungimo aplinkybės ir faktai kartais rodo, kad mažesnis ūkio subjektas įsigyja didesnį ūkio subjektą. Atvirkštinio įsigijimo apskaitos nuorodos pateikiamos B priedėlio B1-B15 paragrafuose.

22.

Jei nuosavybės priemonėms, reikalingoms verslo jungimui įvykdyti, išleisti sudaromas naujas ūkio subjektas, tuomet vienas iš besijungiančių ūkio subjektų, egzistavusių prieš sujungiant verslą, turi būti, remiantis turimais įrodymais, identifikuojamas kaip įgijėjas.

23.

Ir panašiai, kai verslo jungimas apima daugiau negu du besijungiančius ūkio subjektus, vienas iš jų, veikusių prieš sujungiant verslą, turi būti, remiantis turimais įrodymais, identifikuojamas kaip įgijėjas. Tokiais atvejais, nustatant įgijėją, be kitų dalykų, atsižvelgiama ir į tai, kuris iš besijungiančių ūkio subjektų inicijavo verslo jungimą, ir tai, ar vieno iš tų ūkio subjektų turtas ar pajamos labai viršija kito ūkio subjekto turtą arba pajamas.

24.

Įgijėjas turi vertinti verslo jungimo savikainą kaip bendrą sumą, kurią sudaro:

25.

Įsigijimo data – data, kai įgijėjas įgyja įsigyjamojo ūkio subjekto kontrolę. Kai įsigijimas vykdomas kaip vienas mainų sandoris, mainų data sutampa su įsigijimo data. Tačiau įsigijimas gali būti susijęs daugiau nei su vienu mainų sandoriu, pavyzdžiui, tada, kai jis atliekamas keliais akcijų pirkimų etapais. Tokiu atveju:

26.

Mainais už įsigyjamojo ūkio subjekto kontrolę atiduotą turtą ir prisiimtus įsipareigojimus įgijėjas turi vertinti tikrąja verte mainų dieną, kaip reikalaujama 24 paragrafe. Todėl, jeigu visos arba dalies verslo jungimo savikainos apmokėjimas yra atidedamas, atidėtosios dalies tikroji vertė turi būti nustatoma mokėtinas sumas diskontuojant iki jų dabartinės mainų dienos vertės, atižvelgiant į visas priemokas arba nuolaidas, kurios gali būti patiriamos atsiskaitymo metu.

27.

Mainų dieną paskelbta kotiruojamos nuosavybės priemonės kaina yra geriausias finansinės priemonės tikrosios vertės įrodymas ir, išskyrus retus atvejus, turėtų būti naudojama. Į kitus įrodymus ir vertinimo metodus reikia atsižvelgti tik tais retais atvejais, kai įgijėjas gali įrodyti, kad mainų dieną paskelbta kaina yra nepatikimas tikrosios vertės rodiklis, o kiti įrodymai ir vertinimo metodai padeda patikimiau įvertinti nuosavybės priemonės tikrąją vertę. Mainų dieną paskelbta kaina yra nepatikimas rodiklis tik tada, kai ją veikia rinkos siaurumas. Jei mainų dieną paskelbta kaina yra nepatikimas rodiklis arba įgijėjo išleidžiamų nuosavybės priemonių skelbiama kaina neegzistuoja, tuomet tikroji minėtų priemonių vertė, pavyzdžiui, gali būti apskaičiuojama remiantis jų proporcinga įgijėjo tikrosios vertės dalimi arba remiantis jų proporcinga įsigyjamojo ūkio subjekto tikrosios vertės dalimi – priklausomai nuo to, kuri iš jų aiškesnė. Piniginio turto, duodamo įsigyjančiojo ūkio subjekto nuosavybės turėtojams vietoj nuosavybės priemonių, tikroji vertė mainų dieną gali būti bendros tikrosios vertės, kurią įgijėjas perduoda įsigyjamajam ūkio subjektui už teisę jį kontroliuoti, įrodymas. Bet kuriuo atveju būtina atsižvelgti į visus jungimo aspektus, įskaitant ir deryboms įtakos turinčius reikšmingus veiksnius. Tolesni nuosavybės priemonių tikrosios vertės nustatymo nurodymai pateikiami 39 TAS „Finansinės priemonės: pripažinimas ir vertinimas“.

28.

Į verslo jungimo savikainą taip pat įtraukiami įsipareigojimai, kuriuos įgijėjas prisiima už teisę kontroliuoti įsigyjamąjį ūkio subjektą. Būsimi nuostoliai arba kitos išlaidos, kurias tikimasi patirti dėl verslo jungimo, nėra įsipareigojimai, kuriuos įgijėjas prisiima už teisę kontroliuoti įsigyjamąjį ūkio subjektą, todėl nėra įtraukiami į jungimo savikainą.

29.

Verslo jungimo savikainai priskiriamos visos išlaidos, tiesiogiai susijusios su verslo jungimu, pavyzdžiui, vykdant jungimą mokami atlyginimai apskaitininkams, teisės patarėjams, vertintojams ir kitiems konsultantams. Bendrosios administravimo išlaidos, tarp kurių yra įsigijimui skirto padalinio išlaikymo išlaidos bei kitos išlaidos, kurių negalima tiesiogiai priskirti tam tikram apskaitomam jungimui, neįtraukiamos į jungimo savikainą – jos pripažįstamos sąnaudomis tada, kai patiriamos.

30.

Išlaidos, susijusios su finansinių įsipareigojimų rengimu ir išleidimu, yra neatskiriama įsipareigojimų išleidimo sandorio dalis, o ne tiesiogiai jungimui priskirtinos išlaidos net ir tuo atveju, kai įsipareigojimai išleidžiami siekiant paveikti verslo jungimą. Todėl ūkio subjektas neturi tokių išlaidų priskirti verslo jungimo savikainai. Pagal 39 TAS, tokias išlaidas reikia įtraukti atliekant pirminį įsipareigojimo vertinimą.

31.

Panašiai ir išlaidos, susijusios su nuosavybės priemonių išleidimu, yra neatskiriama nuosavybės priemonių išleidimo sandorio dalis, o ne tiesiogiai jungimui priskirtinos išlaidos net ir tuo atveju, kai nuosavybės priemonės išleidžiamos siekiant paveikti verslo jungimą. Todėl ūkio subjektas neturi tokių išlaidų priskirti verslo jungimo savikainai. Pagal 32 TAS „Finansinės priemonės: atskleidimas ir pateikimas“, tokios išlaidos mažina įplaukas už išleidžiamus nuosavybės vertybinius popierius.

32.

Kai verslo jungimo sutartyje numatyta koreguoti verslo jungimo savikainą dėl neapibrėžtų būsimųjų įvykių, koregavimo sumą įgijėjas turi įtraukti į verslo jungimo savikainą įsigijimo dieną, jeigu koregavimas tikėtinas ir jo sumą galima patikimai nustatyti.

33.

Remiantis verslo jungimo sutartimi, verslo jungimo savikainą galima koreguoti dėl vieno arba kelių neapibrėžtų būsimųjų įvykių. Koregavimas, pavyzdžiui, gali būti reikalingas dėl tam tikro neapibrėžto pelno lygio, kuris bus sukauptas arba uždirbtas būsimaisiais laikotarpiais, arba dėl išleistų priemonių rinkos kainos. Verslo jungimo apskaitos pradžioje paprastai įmanoma įvertinti kiekvieną tokio koregavimo sumą, nedarant žalos informacijos patikimumui, nors ir lieka tam tikrų abejonių. Jei tų įvykių ateityje nebūna arba įvertinimą reikia peržiūrėti, jungimo savikaina turi būti atitinkamai koreguojama.

34.

Tačiau kai verslo jungimo sutartyje toks koregavimas yra numatytas, verslo jungimo apskaitos pradžioje jis nėra įtraukiamas į verslo jungimo savikainą, jeigu koregavimo ir jo sumos negalima patikimai nustatyti. Jei vėliau koregavimo tikimasi ir galima patikimai apskaičiuoti koregavimo sumą, papildomai gauta suma turi būti laikoma verslo jungimo savikainos koregavimu.

35.

Kai kuriomis aplinkybėmis gali būti reikalaujama, kad įgijėjas vėliau papildomai sumokėtų pardavėjui ir kompensuotų (už tai gaudamas teisę kontroliuoti įsigyjamąjį ūkio subjektą) suteikto turto, išleistų nuosavybės priemonių arba prisiimtų įsipareigojimų vertės sumažėjimą. Taip, pavyzdžiui, atsitinka, kai įgijėjas garantuoja nuosavybės arba skolos priemonių, išleidžiamų kaip jungimo savikainos dalis, rinkos kainą ir privalo toliau papildomai leisti nuosavybės arba skolos priemones, siekdamas sugrąžinti iš pradžių nustatytą jungimo savikainą. Tokiais atvejais verslo jungimo savikainos padidėjimas nėra pripažįstamas. Nuosavybės priemonių atveju papildomo mokėjimo tikroji vertė ir atitinkamas lygus pradžioje išleistų priemonių vertės sumažėjimas yra tarpusavyje užskaitomi. Skolos priemonių atveju papildomas mokėjimas laikomas pirmojo išleidimo perviršio sumažinimu arba nuolaidos padidinimu.

36.

Įgijėjas įsigijimo dieną verslo jungimo savikainą turi paskirstyti pripažindamas įsigyjamojo ūkio subjekto identifikuojamą turtą, įsipareigojimus ir neapibrėžtuosius įsipareigojimus, atitinkančius 37 paragrafe pateiktus pripažinimo kriterijus, jų tikrosiomis vertėmis įsigijimo dieną, išskyrus ilgalaikį turtą (arba perleidimo grupes), klasifikuojamą(-as) kaip laikomą(-as) pardavimui pagal 5 TFAS „Ilgalaikis turtas, laikomas pardavimams ir nutraukiama veikla“ ir pripažįstamą(-as) tikrąją verte, atėmus pardavimo išlaidas. Kiekvienas skirtumas tarp verslo jungimo savikainos ir įgijėjui priklausančios identifikuojamo turto, įsipareigojimų ir neapibrėžtų įsipareigojimų grynosios tikrosios vertės dalies turi būti apskaitomas pagal 51-57 paragrafus.

37.

Įgijėjas įsigijimo dieną turi atskirai pripažinti įsigyjamojo ūkio subjekto identifikuojamą turtą, įsipareigojimus ir neapibrėžtuosius įsipareigojimus tik tuo atveju, jeigu įsigijimo metu jie atitinka šiuos kriterijus:

38.

Įsigyjamojo ūkio subjekto pelną ir nuostolius, patiriamus po įsigijimo, įgijėjas turi įtraukti į savo pelno (nuostolio) ataskaitą, įskaitant įsigyjamojo ūkio subjekto pajamas ir sąnaudas, nustatytas pagal įgijėjo patirtas verslo jungimo išlaidas. Pavyzdžiui, su įsigyjamojo ūkio subjekto nudėvimuoju turtu susijusios nusidėvėjimo sąnaudos, po įsigijimo įtrauktos į įgijėjo pelno (nuostolio) ataskaitą, turi būti nustatomos remiantis to nudėvimojo turto tikrosiomis vertėmis įsigijimo dieną, t.y. jo savikaina, priklausančia įgijėjui.

39.

Pirkimo metodas pradedamas taikyti nuo įsigijimo dienos, kai įgijėjui perduodama įsigyjamojo ūkio subjekto kontrolė. Kadangi kontrolė yra galia valdyti ūkio subjekto arba verslo finansinę ir veiklos politiką, siekiant naudos iš jo veiklos, prieš perduodant kontrolę įgijėjui nebūtina užbaigti sandorio teisiniu požiūriu. Nustatant datą, kada įgijėjas perėmė kontrolę, reikia atsižvelgti į visus su verslo jungimu susijusius faktus ir aplinkybes.

40.

Kadangi įgijėjas pripažįsta įsigyjamojo ūkio subjekto identifikuojamą turtą, įsipareigojimus ir neapibrėžtuosius įsipareigojimus, atitinkančius 37 paragrafe pateiktus pripažinimo kriterijus, jų tikrąja verte įsigijimo dieną, bet kokia įsigyjamojo ūkio subjekto mažumos dalis nurodoma kaip mažumai priklausanti tų straipsnių grynosios tikrosios vertės proporcinga dalis. Nurodymai, kaip reikia nustatyti įsigyjamojo ūkio subjekto identifikuojamo turto, įsipareigojimų ir neapibrėžtųjų įsipareigojimų tikrąsias vertes, siekiant paskirstyti verslo jungimo savikainą, pateikiami B priedėlio B16 ir B17 paragrafuose.

41.

Pagal 36 paragrafą įgijėjas atskirai pripažįsta verslo jungimo savikainos paskirstymo dalimi tik tą įsigyjamojo ūkio subjekto identifikuojamą turtą, tuos įsipareigojimus ir neapibrėžtuosius įsipareigojimus, kurie jau egzistavo įsigijimo metu ir kurie atitinka 37 paragrafe pateiktus pripažinimo reikalavimus. Todėl:

42.

Atsiskaitymas, kurį pagal sutartį ūkio subjektas turi atlikti, pavyzdžiui, savo darbuotojams arba tiekėjams tuo atveju, jeigu jis būtų įsigyjamas sujungiant verslą, yra ūkio subjekto dabartinis įsipareigojimas, laikomas neapibrėžtuoju įsipareigojimu tol, kol tampa aišku, kad verslo jungimas bus įvykdytas. Sutartinį įsipareigojimą ūkio subjektas pripažįsta įsipareigojimu pagal 37 TAS tada, kai tampa tikėtina, jog verslo jungimas bus įvykdytas, o įsipareigojimą bus galima patikimai nustatyti. Todėl, įvykdžius verslo jungimą, šį įsigyjamojo ūkio subjekto įsipareigojimą įgijėjas pripažįsta jungimo savikainos paskirstymo dalimi.

43.

Tačiau įsigyjamojo ūkio subjekto restruktūrizavimo planas, kuris įvykdomas tik tuo atveju, jeigu ūkio subjektas įsigyjamas sujungiant verslą, iki verslo jungimo nėra dabartinis įsigyjamojo ūkio subjekto įsipareigojimas. Šis planas iki verslo sujungimo nėra nei įsigyjamojo ūkio subjekto neapibrėžtasis įsipareigojimas, nes tai nėra dėl praeities įvykio galinti atsirasti prievolė, kurios buvimą patvirtintų tik vienas arba daugiau įvyksiančių (ar neįvyksiančių) įsigyjamojo ūkio subjekto ne visiškai kontroliuojamų neapibrėžtų būsimųjų įvykių. Todėl įgijėjas tokių restruktūrizavimo planų įsipareigojimo neturi pripažinti verslo jungimo savikainos paskirstymo dalimi.

44.

Identifikuojamam turtui ir įsipareigojimams, pripažįstamiems pagal 36 paragrafą, priskiriamas visas įsigyjamojo ūkio subjekto turtas ir įsipareigojimai, kuriuos įgijėjas perka arba prisiima, įskaitant visą jo finansinį turtą ir finansinius įsipareigojimus. Minėtam turtui ir įsipareigojimams taip pat priskiriami turtas ir įsipareigojimai, kurie anksčiau nebuvo pripažinti įsigyjamojo ūkio subjekto finansinėje atskaitomybėje todėl, kad, pavyzdžiui, iki įsigijimo jie neatitiko pripažinimo reikalavimų. Pavyzdžiui, mokesčių nauda, kylanti iš įsigyjamojo ūkio subjekto mokesčių nuostolių, kurių jis iki verslo jungimo nepripažino, turi būti pripažinta apskaitytinu turtu pagal 36 paragrafą, jeigu tikėtina, kad įgijėjas būsimaisiais laikotarpiais gaus apmokestinamąjį pelną, kurio atžvilgiu bus galima panaudoti nepripažintą mokesčių naudą.

45.

Pagal 37 paragrafą, įgijėjas atskirai pripažįsta įsigyjamojo ūkio subjekto nematerialųjį turtą įsigijimo dieną tik tada, jeigu tas turtas atitinka 38 TAS „Nematerialusis turtas“ pateiktą nematerialiojo turto apibrėžimą ir jeigu jo tikrąją vertę galima patikimai nustatyti. Tai reiškia, kad įsigyjamojo ūkio subjekto vykdomus tyrimų ir plėtros darbus įgijėjas pripažįsta turtu atskirai nuo prestižo, jeigu tas projektas atitinka nematerialiojo turto apibrėžimą, o jo tikrąją vertę galima patikimai nustatyti. 38 TAS pateikiami nurodymai, kaip nustatyti, ar jungiant verslą įsigyto nematerialiojo turto tikrąją vertę galima patikimai apskaičiuoti.

46.

Nepiniginis turtas, neturintis fizinės formos, turi būti identifikuojamas tam, kad atitiktų nematerialiojo turto apibrėžimą. Pagal 38 TAS, turtas atitinka nematerialiojo turto apibrėžime pateiktus identifikavimo kriterijus tik tada, jeigu jis:

47.

37 paragrafe nurodoma, kad įgijėjas atskirai pripažįsta verslo jungimo savikainos paskirstymo dalimi tik tą įsigyjamojo ūkio subjekto neapibrėžtąjį įsipareigojimą, kurio tikrąją vertę galima patikimai nustatyti. Jei jo tikrosios vertės patikimai nustatyti negalima:

Nuorodos, kaip nustatyti neapibrėžtojo įsipareigojimo tikrąją vertę, pateikiamos B priedėlio B16 paragrafo l) punkte.

48.

Po pirminio pripažinimo įgijėjas turi vertinti neapibrėžtuosius įsipareigojimus, atskirai pripažintus pagal 36 paragrafą, didesniąja iš šių sumų:

49.

48 paragrafe pateiktas reikalavimas netaikomas sutartims, apskaitomoms pagal 39 TAS „Finansinės priemonės: pripažinimas ir vertinimas“. Tačiau paskolų įsipareigojimai, neįtraukiami į 39 TAS ir nesantys įsipareigojimais teikti paskolas mažesnėmis palūkanomis už rinkos palūkanų normas, yra apskaitomi kaip įsigyjamojo ūkio subjekto neapibrėžtieji įsipareigojimai, jeigu įsigijimo datą nesitikima, kad įsipareigojimą reikės padengti ekonominę naudą teikiančiais ištekliais, arba įsipareigojimo sumos negalima patikimai įvertinti. Pagal 37 paragrafą toks paskolos įsipareigojimas pripažįstamas atskirai kaip verslo jungimo savikainos paskirstymo dalis tik tada, jeigu šio įsipareigojimo tikrąją vertę galima patikimai nustatyti.

50.

Neapibrėžtieji įsipareigojimai, atskirai pripažinti kaip verslo jungimo savikainos paskirstymo dalis, nėra priskiriami 37 TAS taikymo sričiai. Tačiau įgijėjas turi atskleisti informaciją apie šiuos neapibrėžtuosius įsipareigojimus, kaip reikalaujama 37 TAS, kiekvienos atidėjinių klasės atžvilgiu.

51.

Įgijėjas įsigijimo dieną turi:

52.

Prestižas, įgytas jungiant verslą, yra įgijėjo įmoka tikintis būsimos ekonominės naudos iš turto, kuris negali būti atskirai identifikuojamas ir atskirai pripažįstamas.

53.

Jei identifikuojamas įsigyjamojo ūkio subjekto turtas, įsipareigojimai arba neapibrėžtieji įsipareigojimai neatitinka 37 paragrafe pateiktų atskiro pripažinimo įsigijimo dieną kriterijų, tai turi įtakos sumai, pripažįstamai prestižu (arba apskaitomai pagal 56 paragrafą). Taip yra todėl, kad prestižas yra vertinamas kaip verslo jungimo likvidacinė vertė, pripažinus įsigyjamojo ūkio subjekto identifikuojamą turtą, įsipareigojimus ir neapibrėžtuosius įsipareigojimus.

54.

Po pirminio pripažinimo įgijėjas turi vertinti jungiant verslą įgytą prestižą jo savikaina, iš kurios atimami visi sukaupti vertės sumažėjimo nuostoliai.

55.

Prestižas, įgytas jungiant verslą, neturi būti amortizuojamas. Šį prestižą įgijėjas turi tikrinti dėl vertės sumažėjimo kiekvienais metais arba dažniau, jeigu yra įvykių arba pokyčių, rodančių, kad prestižo vertė galėjo sumažėti, remiantis 36 TAS „Turto vertės sumažėjimas“.

56.

Jei įgijėjui priklausanti identifikuojamo turto, įsipareigojimų ir neapibrėžtųjų įsipareigojimų, pripažintų pagal 36 paragrafą, grynos tikrosios vertės dalis viršija verslo jungimo savikainą, įgijėjas turi:

57.

Pelną, pripažintą pagal 56 paragrafą, gali sudaryti vienas arba keli šių komponentų:

58.

Verslo jungimas gali būti susijęs su daugiau negu vienu mainų sandoriu, pavyzdžiui, tada, kai jis atliekamas etapais vykdant akcijų pirkimus. Tokiu atveju, norint nustatyti su mainų sandoriu susijusio prestižo sumą, kiekvieną mainų sandorį įgijėjas turi apskaityti atskirai naudodamas sandorio savikainą ir tikrosios vertės informaciją kiekvieno mainų sandorio dieną. Tai pasiekiama palaipsniui lyginant atskirų investicijų savikainą su įgijėjui priklausančia įsigyjamojo ūkio subjekto identifikuojamo turto ir įsipareigojimų tikrųjų verčių dalimi kiekvieno etapo metu.

59.

Kai verslo jungimas yra susijęs su daugiau negu vienu mainų sandoriu, įsigyjamojo ūkio subjekto identifikuojamo turto, įsipareigojimų ir neapibrėžtųjų įsipareigojimų tikrosios vertės gali skirtis kiekvieno mainų sandorio dieną. Dėl to, kad:

o kiekvienas minėtos tikrosios vertės pataisymas, susijęs su įgijėjo anksčiau turėta dalimi, yra perkainojimas ir šitaip turi būti įtraukiamas į apskaitą. Tačiau, kadangi poreikis atlikti šį perkainojimą atsiranda tada, kai įgijėjas pirmą kartą pripažįsta įsigyjamojo ūkio subjekto turtą, įsipareigojimus ir neapibrėžtuosius įsipareigojimus, tai nereiškia, kad įgijėjas nusprendė taikyti apskaitos politiką, pagal kurią minėti straipsniai būtų perkainojami po pirminio pripažinimo, pavyzdžiui, pagal 16 TAS „Ilgalaikis materialusis turtas“.

60.

Prieš pripažįstant sandorį verslo jungimu, jis gali atitikti investicijos į asocijuotą įmonę kriterijus ir būti apskaitomas taikant nuosavybės metodą pagal 28 TAS „Investicijos į asocijuotas įmones“. Tokiu atveju investicijos objekto identifikuojamo grynojo turto tikrosios vertės kiekvieno mainų sandorio dieną yra jau anksčiau nustatytos, taikant investicijai nuosavybės metodą.

61.

Atliekant pirminę verslo jungimo apskaitą, identifikuojamos ir nustatomos įsigyjamojo ūkio subjekto identifikuojamam turtui, įsipareigojimams ir neapibrėžtiesiems įsipareigojimams priskirtinos tikrosios vertės ir jungimo savikaina.

62.

Jeigu pirminė verslo jungimo apskaita gali būti nustatyta tik laikinai iki jungimo įvykdymo laikotarpio pabaigos, kadangi įsigyjamojo ūkio subjekto turtui, įsipareigojimams arba neapibrėžtiesiems įsipareigojimams priskirtinos tikrosios vertės arba jungimo savikaina gali būti nustatytos tik laikinai, įgijėjas turi apskaityti jungimą naudodamas šias laikinąsias vertes. Bet kokius šių laikinųjų verčių koregavimus įgijėjas turi pripažinti pirminės apskaitos užbaigimo rezultatu:

63.

Išskyrus 33, 34 ir 65 paragrafų nurodymus, pirminės verslo jungimo apskaitos koregavimai, užbaigus šią apskaitą, turi būti pripažįstami tik tuo atveju, kai reikia ištaisyti klaidą pagal 8 TAS„Apskaitos politika, apskaitinių įvertinimų keitimas ir klaidos“. Užbaigus pirminę verslo jungimo apskaitą, šios apskaitos koregavimai neturi būti pripažįstami kaip apskaitinių įvertinimų keitimų poveikis. Remiantis 8 TAS, apskaitinių įvertinimų keitimo poveikis turi būti pripažįstamas dabartiniu ir būsimais laikotarpiais.

64.

8 TAS reikalaujama, kad ūkio subjektas klaidos taisymą apskaitoje pateiktų retrospektyviai ir, patikslinęs laikotarpių, kada buvo padaryta klaida, lyginamąją informaciją, finansinę atskaitomybę pateiktų taip, tarsi klaidos nebūtų buvę. Todėl įsigyjamojo ūkio subjekto identifikuojamo turto, įsipareigojimo arba neapibrėžtojo įsipareigojimo balansinė vertė, pripažinta arba pakoreguota taisant klaidą, turi būti skaičiuojama taip, tarsi jų tikroji vertė arba pakoreguota tikroji vertė įsigijimo dieną būtų buvusi pripažinta nuo šios dienos. Prestižas arba bet koks pelnas, pripažintas ankstesniuoju laikotarpiu pagal 56 paragrafą, turi būti retrospektyviai koreguojamas suma, lygia pripažįstamo (ar koreguojamo) identifikuojamo turto, įsipareigojimo arba neapibrėžtojo įsipareigojimo tikrajai vertei (arba tikrosios vertės koregavimui) įsigijimo dieną.

65.

Jei tikėtina nauda dėl įsigyjamojo ūkio subjekto pajamų mokesčių, perkeliamų vėlesniems laikotarpiams, arba kito atidėtųjų mokesčių turto neatitinka 37 paragrafe pateiktų atskiro pripažinimo kriterijų tada, kai verslo jungimas pirmą įtraukiamas į apskaitą, bet yra gaunama vėliau, įgijėjas turi šią naudą pripažinti pajamomis pagal 12 TAS „Pelno mokesčiai“ Be to, įgijėjas turi:

Tačiau dėl šios procedūros neturi atsirasti perviršio, kaip numatyta 56 paragrafe, o taip pat negali padidėti bet kokio pelno, anksčiau pripažinto pagal 56 paragrafą, suma.

66.

Įgijėjas turi pateikti informaciją, kuri leistų jo finansinės atskaitomybės vartotojams įvertinti pobūdį bei finansinį poveikį verslo jungimų, įvykdytų:

67.

Laikydamasis 66 paragrafo a) punkte pateikto principo, apie kiekvieną atskaitomybės laikotarpiu įvykdytą verslo jungimą įgijėjas turi atskleisti šią informaciją:

68.

Informacija, kurią reikalaujama atskleisti pagal 67 paragrafą, turi būti pateikta bendrai tų atskaitomybės laikotarpiu įvykdytų verslo jungimų atžvilgiu, kurie, vertinami atskirai, yra nereikšmingi.

69.

Jei pirminė atskaitomybės laikotarpiu įvykdyto verslo jungimo apskaita yra nustatyta laikinai, kaip nurodyta 62 paragrafe, tai turi būti atskleidžiama kartu pateikiant paaiškinimą, kodėl šis atvejis yra būtent toks.

70.

Laikydamasis 66 paragrafo a) punkte pateikto principo, įgijėjas turi atskleisti šią informaciją (išskyrus atvejus, kai tai padaryti neįmanoma):

Jei šios informacijos atskleisti neįmanoma, būtina tai nurodyti, kartu pateikiant paaiškinimą, kodėl taip yra.

71.

Laikydamasis 66 paragrafo b) punkte pateikto principo, įgijėjas turi atskleisti informaciją, kurią pagal 67 paragrafą reikalaujama pateikti apie kiekvieną verslo jungimą, įvykdytą po balanso, bet prieš įgaliojant paskelbti finansinę atskaitomybę, išskyrus atvejus, kai šios informacijos pateikti neįmanoma. Jei neįmanoma atskleisti šios informacijos, būtina tai nurodyti, kartu pateikiant paaiškinimą, kodėl taip yra.

72.

Įgijėjas turi atskleisti informaciją, kuri leistų jo finansinės atskaitomybės vartotojams įvertinti pelno, nuostolių, klaidų taisymų ir kitų koregavimų, pripažįstamų dabartiniu laikotarpiu ir susijusių su verslo jungimais, įvykdytais dabartiniu arba ankstesniaisiais laikotarpiais, finansinį poveikį.

73.

Laikydamasis 72 paragrafe pateikto principo, įgijėjas turi atskleisti šią informaciją:

74.

Ūkio subjektas turi atskleisti informaciją, kuri leistų jo finansinės atskaitomybės vartotojams įvertinti prestižo balansinės vertės pasikeitimus per laikotarpį.

75.

Laikydamasis 74 paragrafe pateikto principo, ūkio subjektas turi atskleisti prestižo balansinės vertės laikotarpio pradžioje ir pabaigoje sutikrinimą, atskirai parodydamas:

76.

Be informacijos, kurią ūkio subjektas turi atskleisti pagal 75 paragrafo e) punktą, jis turi atskleisti informaciją apie prestižo atsiperkamąją vertę ir jo vertės sumažėjimą pagal 36 TAS.

77.

Jei kokiu nors atveju informacija, kurią reikalaujama atskleisti pagal šį TFAS, neatitinka 66, 72 bei 74 paragrafuose nurodytų tikslų, ūkio subjektas turi pateikti tokią papildomą informaciją, kuri būtina, laikantis minėtų tikslų.

78.

Išskyrus 85 paragrafe nurodytas išimtis, šis TFAS turi būti taikomas verslo jungimų, kurių sutarties data – 2004 m. kovo 31 d. arba vėlesnė, apskaitai. Šis TFAS taip pat turi būti taikomas apskaitant:

79.

Ūkio subjektas šį TFAS turi taikyti perspektyviai nuo pirmojo metinio laikotarpio, prasidedančio 2004 m. kovo 31 d. arba vėliau, prestižui, įgytam per verslo jungimą, kurio sutarties data – iki 2004 m. kovo 31 d., bei prestižui, atsirandančiam dėl dalies bendrai kontroliuojamoje įmonėje, įsigytoje iki 2004 m. kovo 31 d. ir apskaitomoje taikant proporcingo konsolidavimo metodą. Todėl ūkio subjektas turi:

80.

Jei ūkio subjektas anksčiau pripažino prestižą kaip atskaitymą iš nuosavybės, jis neturi šio prestižo pripažinti pelnu arba nuostoliu, kai perleidžia verslo dalį arba visą verslą, su kuriuo tas prestižas siejamas, arba kai sumažėja pinigus kuriančio vieneto, su kuriuo prestižas siejamas, vertė.

81.

Neigiamo prestižo balansinė vertė pirmojo atskaitomybės laikotarpio, prasidedančio 2004 m. kovo 31 d. arba vėliau, pradžioje, atsiradusio dėl:

pripažinimas turi būti nutraukiamas to laikotarpio pradžioje, atitinkamai pakoreguojant nepaskirstytojo pelno pradinį likutį.

82.

Straipsnio, klasifikuojamo kaip nematerialusis turtas, kuris:

balansinė vertė turi būti perklasifikuojama į prestižą pirmojo metinio atskaitomybės laikotarpio, prasidedančio 2004 m. kovo 31 d. arba vėliau, pradžioje, jeigu nematerialusis turtas tą dieną neatitinka identifikavimo kriterijų, pateiktų 38 TAS (persvarstytame 2004 m.).

83.

Investicijoms, apskaitomoms taikant nuosavybės metodą ir įsigytoms 2004 m. kovo 31 d. ar vėliau, ūkio subjektas turi taikyti šį TFAS, apskaitydamas:

84.

Investicijoms apskaitomoms taikant nuosavybės metodą ir įsigytoms 2004 m. kovo 31 d. arba vėliau:

85.

Ūkio subjektas gali taikyti šio TFAS reikalavimus prestižui, esančiam arba įgytam po bet kurios datos iki 78-84 paragrafuose nurodytų įsigaliojimo datų, taip pat verslo jungimams, įvykdytiems po bet kurios datos iki 78-84 paragrafuose nurodytų įsigaliojimo datų, jei:

86.

Šis TFAS pakeičia 22 TAS „Verslo jungimai“ (išleistą 1998 m.).

87.

Šis TFAS pakeičia toliau išvardintus Aiškinimus:

1.

Šiuo TFAS siekiama apibrėžti draudimo sutarčių pateikimo atskaitomybėje tvarką, kurią turi taikyti bet kuris šių sutarčių išleidėjas (šiame TFAS apibrėžiamas kaip draudikas) tol, kol Taryba užbaigs savo projekto apie draudimo sutartis antrąjį etapą. Šiame TFAS konkrečiai reikalaujama:

2.

Ūkio subjektas turi taikyti šį TFAS:

3.

Šiame TFAS nenagrinėjami kiti draudikų apskaitos aspektai, pvz., draudikų turimo finansinio turto ir išleidžiamų finansinių įsipareigojimų apskaita (žr. 32 TAS ir 39 TAS „Finansinės priemonės:pripažinimas ir vertinimas“), neskaitant pereinamųjų nuostatų, išdėstytų 45 paragrafe.

4.

Ūkio subjektas neturi taikyti šio TFAS:

5.

Paprastumo sumetimais šiame TFAS bet kuris ūkio subjektas, išleidžiantis draudimo sutartį, apibūdinamas kaip draudikas, nepriklausomai nuo to, ar toks išleidėjas teisiniu arba priežiūros požiūriu yra laikomas draudiku, arba ne.

6.

Perdraudimo sutartis yra draudimo sutarties tipas. Dėl to visos šiame TFAS esančios nuorodos į draudimo sutartis taip pat taikomos perdraudimo sutartims.

7.

39 TAS reikalaujama, kad ūkio subjektas kai kurias įterptąsias išvestines priemones atskirtų nuo jų pagrindinės sutarties, vertintų jas tikrąja verte ir įtrauktų jų tikrosios vertės pokyčius į pelną arba nuostolį. Į draudimo sutartis įterptoms išvestinėms priemonėms taikomas 39 TAS – išskyrus atvejį, kada įterptoji išvestinė priemonė pati yra draudimo sutartimi.

8.

Dėl išimties iš 39 TAS reikalavimų draudikui nereikia atskirti ir tikrąja verte vertinti draudėjo pasirinkimo teisės nutraukti draudimo sutartį už fiksuotą sumą (arba sumą, pagrįstą fiksuota suma ir palūkanų norma), net jeigu pasinaudojimo šia teise kaina skiriasi nuo pagrindinio draudimo įsipareigojimo balansinės vertės. Tačiau 39 TAS reikalavimai taikomi pasirinkimo parduoti sandoriui arba grynųjų pinigų grąžinimo pasirinkimo sandoriui, įterptam į draudimo sutartį, jeigu grąžinamoji suma keičiasi priklausomai nuo finansinio kintamojo (pvz., nuosavybės ar prekių kainos arba indekso) arba nefinansinio kintamojo, nebūdingo sutarties šaliai. Šis reikalavimas taip pat taikomas, jeigu turėtojo galimybę pasinaudoti pasirinkimo parduoti sandoriu arba grynųjų pinigų grąžinimo pasirinkimo sandoriu sąlygoja minėtasis kintamasis (pavyzdžiui, pasirinkimo parduoti sandoriu gali būti pasinaudota, jeigu akcijų biržos indeksas pasiekia nustatytą lygį).

9.

8 paragrafas taip pat taikomas finansinės priemonės su savarankišku dalyvavimo elementu grąžinimo pasirinkimo sandoriui.

10.

Kai kurios draudimo sutartys apima draudimo komponentą ir indėlio komponentą. Tam tikrais atvejais reikalaujama arba leidžiama, kad draudikas išskaidytų šiuos komponentus:

11.

Toliau kaip pavyzdys pateikiamas atvejis, kada draudiko apskaitos politika iš jo nereikalauja pripažinti visų prievolių, atsirandančių dėl indėlio komponento. Perdraudėjas iš perdraudiko gauna kompensaciją dėl nuostolių, bet sutartis įpareigoja perdraudėją grąžinti kompensaciją vėlesniais metais. Ši prievolė atsiranda dėl indėlio komponento. Jeigu perdraudėjo apskaitos politika kitu atveju leistų jam kompensaciją pripažinti pajamomis nepripažįstant atsirandančios prievolės, išskaidymo reikalaujama.

12.

Kad išskaidytų sutartį, draudikas turi:

13.

8 TAS „Apskaitos politika, apskaitinių įvertinimų keitimas ir klaidos“ 10-12 paragrafuose apibrėžiami kriterijai, pagal kuriuos ūkio subjektas turi pasirinkti apskaitos politiką, jeigu konkrečiam straipsniui negalima pritaikyti jokio TFAS. Tačiau šiuo TFAS draudikas atleidžiamas nuo minėtų apskaitos politikos kriterijų taikymo:

14.

Nepaisant to, draudikas šiuo TFAS neatleidžiamas nuo kai kurių 8 TAS 10-12 paragrafų kriterijų taikymo. Draudikas:

15.

Kiekvienos atskaitomybės sudarymo dieną draudikas turi įvertinti, ar jo pripažįstami draudimo įsipareigojimai yra pakankami, panaudodamas savo draudimo sutarčių būsimųjų pinigų srautų dabartinius įvertinimus. Jeigu toks įvertinimas parodo, kad jo draudimo įsipareigojimų balansinė vertė (atėmus susijusias atidėtąsias įsigijimo sąnaudas ir 31 bei 32 paragrafuose aptariamą susijusį nematerialųjį turtą) nėra pakankama įvertintų būsimųjų pinigų srautų atžvilgiu, visas nepakankamumas turi būti pripažįstamas pelno (nuostolio) ataskaitoje.

16.

Jeigu draudikas taiko įsipareigojimo pakankamumo testą, atitinkantį nustatytus minimalius reikalavimus, šis TFAS papildomų reikalavimų nebeiškelia. Minimalūs reikalavimai yra šie:

17.

Jeigu draudiko apskaitos politika nereikalauja įsipareigojimo pakankamumo testo, atitinkančio 16 paragrafe esančius minimalius reikalavimus, draudikas turi:

18.

Jeigu draudiko įsipareigojimo pakankamumo testas atitinka minimalius 16 paragrafe nurodytus reikalavimus, testas yra taikomas tokiu apibendrinimo lygiu, koks apibrėžiamas pagal jį. Jeigu įsipareigojimo pakankamumo testas neatitinka tų minimalių reikalavimų, 17 paragrafe aprašytas palyginimas turi būti atliekamas sutarčių, kurių objektas yra maždaug panašios rizikos ir kurios valdomos kartu kaip vienas portfelis, portfelio lygiu.

19.

17 paragrafo b) punkte apibūdintoji suma (t.y. 37 TAS taikymo rezultatas) turi atspindėti būsimą investavimo pelną (žr. 27-29 paragrafus) tada, ir tik tada, jeigu 17 paragrafo a) punkte apibūdintoji suma taip pat atspindi šį pelną.

20.

Jeigu perdraudėjui priklausančio perdraudimo turto vertė sumažėja, perdraudėjas turi atitinkamai sumažinti to turto balansinę vertę ir pripažinti vertės sumažėjimo sumą pelnu arba nuostoliu. Perdraudimo turto vertė yra sumažėjusi tada ir tik tada, kai:

21.

22-30 paragrafai taikomi tiek draudiko, jau taikančio TFAS, tiek ir draudiko, taikančio TFAS pirmą kartą, vykdomiems keitimams.

22.

Draudikas gali keisti draudimo sutarčių apskaitos politiką tada, ir tik tada, jeigu dėl pakeitimo finansinė atskaitomybė tampa svarbesne vartotojų poreikiui priimti ekonominius sprendimus, o jos patikimumas nesumažėja; arba ji tampa labiau patikima, nesumažėjant jos svarbumui. Draudikas gali įvertinti svarbumą ir patikimumą pagal 8 TAS pateiktus kriterijus.

23.

Draudimo sutarčių apskaitos politikos keitimams pateisinti draudikas turi parodyti, kad dėl keitimų jo finansinė atskaitomybė geriau atitinka 8 TAS kriterijus; nors dėl keitimo pasiekti visiško šių kriterijų atitikimo nebūtina. Žemiau aptariami šie konkretūs klausimai:

24.

Draudikui leidžiama (tačiau iš jo nereikalaujama) pakeisti savo apskaitos politiką, iš naujo įvertinant įvardintus draudimo įsipareigojimus (2) taip, kad jie atspindėtų dabartines rinkos palūkanų normas, ir pripažįstant šių įsipareigojimų pokyčius pelno (nuostolio) ataskaitoje. Tuo pačiu metu jis gali įdiegti apskaitos politiką, kurios taikymui reikia kitų dabartinių įvertinimų ir prielaidų įvardintiems įsipareigojimams. Šiame paragrafe esantis pasirinkimas leidžia draudikui keisti įvardintų įsipareigojimų apskaitos politiką nuosekliai netaikant jos visiems panašiems įsipareigojimams, kaip kitu atveju būtų reikalaujama 8 TAS. Jeigu draudikas įvardija įsipareigojimus, priskiriamus šiai išimčiai, jis turi nuosekliai taikyti dabartines rinkos palūkanų normas (ir kitus taikytinus dabartinius įvertinimus bei prielaidas) visiems šiems įsipareigojimams visais atskaitomybės laikotarpiais tol, kol tie įsipareigojimai išnyks.

25.

Draudikas gali tęsti žemiau nurodytą praktiką, jei vykdė ją anksčiau, tačiau bet kurios iš šių praktikų įdiegimas netenkintų 22 paragrafo reikalavimų:

26.

Draudikas neturi keisti savo draudimo sutarčių apskaitos politikos tam, kad eliminuotų pernelyg didelį atsargumą. Tačiau, jeigu draudikas vertina savo draudimo sutartis su pakankamu atsargumu, papildomo atsargumo įvesti nereikia.

27.

Draudikas neturi keisti savo draudimo sutarčių apskaitos politikos tam, kad eliminuotų būsimąjį investavimo pelningumą. Tačiau egzistuoja ginčytina prielaida, kad draudiko finansinė atskaitomybė taps mažiau svarbia ir patikima, jeigu jis draudimo sutartims vertinti įdiegs apskaitos politiką, atspindinčią būsimąjį investavimo pelningumą, tuo atveju, jeigu šis pelningumas nedaro įtakos sutartiniams mokėjimams. Apskaitos politikos, atspindinčios tokį pelningumą, pavyzdžiai:

28.

Draudikas gali apeiti 27 paragrafe apibūdintą ginčytiną prielaidą tada ir tik tada, jeigu kiti apskaitos politikos keitimo komponentai padidina jo finansinės atskaitomybės svarbumą ir patikimumą tiek, kad atsvertų svarbumo ir patikimumo sumažėjimą įtraukus būsimąjį investavimo pelningumą. Pavyzdžiui, manykime, kad draudiko dabartinė draudimo sutarčių apskaitos politika susijusi su pernelyg dideliu atsargumu, taikomu nuo sutarties pradžios, ir reguliuojančiosios institucijos nustatyta diskonto norma, neturinčia tiesioginio ryšio su rinkos sąlygomis, bet nėra paremta tam tikrais įterptais pasirinkimo sandoriais ir garantijomis. Draudikas gali paversti savo finansinę atskaitomybę svarbesne ir ne ką mažiau patikima, pereidamas prie visapusiško, į investuotojus orientuoto apskaitos pagrindo, kuris yra plačiai naudojamas ir apima:

29.

Pagal kai kurias vertinimo traktuotes diskonto norma naudojama būsimosios pelno normos dabartinei vertei nustatyti. Tokia pelno norma tada, panaudojant formulę, priskiriama atskiriems atskaitomybės laikotarpiams. Remiantis šiomis traktuotėmis, diskonto norma įsipareigojimo vertinimą veikia tik netiesiogiai. Ypač mažiau tinkamos diskonto normos naudojimas turi ribotą poveikį arba iš viso neturi jokio poveikio įsipareigojimo vertinimui jo įsteigimo metu. Tačiau vadovaujantis kitomis traktuotėmis diskonto norma nulemia įsipareigojimo vertinimą tiesiogiai. Pastaruoju atveju, kadangi su turtu susijusios diskonto normos įvedimas turi ryškesnį poveikį, nelabai tikėtina, kad draudikas galėtų apeiti ginčytiną prielaidą, apibūdintą 27 paragrafe.

30.

Pagal kai kuriuos apskaitos modelius realizuotas draudiko turto pelnas arba nuostolis turi tiesioginį poveikį vertinimui kai kurių arba visų jo: a) draudimo įsipareigojimų, b) susijusių atidėtųjų įsigijimo sąnaudų ir c) susijusio nematerialiojo turto, aprašytojo 31 ir 32 paragrafuose, vienetų. Draudikui leidžiama (bet iš jo nereikalaujama) pakeisti apskaitos politiką taip, kad pripažintas, bet nerealizuotas turto pelnas arba nuostolis veiktų minėtus vertinimus tuo pačiu būdu, kaip veikia realizuotas pelnas arba nuostolis. Susijęs draudimo įsipareigojimo (arba atidėtųjų įsigijimo sąnaudų ar nematerialiojo turto) koregavimas turi būti pripažįstamas nuosavybe tada ir tik tada, kai nerealizuotas pelnas arba nuostolis tiesiogiai pripažįstamas nuosavybe. Ši praktika kai kada apibūdinama kaip „šešėlinė apskaita“.

31.

Kad būtų tenkinami 3 TFAS„Verslo jungimai“ reikalavimai, draudikas privalo įsigijimo dieną tikrąja verte įvertinti prisiimtus draudimo įsipareigojimus ir verslo jungimo metu įgytą draudimo turtą. Tačiau draudikui leidžiama (bet iš jo nereikalaujama) naudoti išplėstą pateikimą, kai įsigytų draudimo sutarčių tikroji vertė dalijama į du komponentus:

32.

Draudikas, įsigyjantis draudimo sutarčių portfelį, gali naudoti 31 paragrafe aprašytą išplėstą pateikimą.

33.

31 ir 32 paragrafuose apibūdintas nematerialusis turtas neįtraukiamas į 36 TAS „Turto vertės sumažėjimas“ ir 38 TAS„Nematerialusis turtas“ reguliuojamas sritis. Tačiau 36 TAS ir 38 TAS taikomi klientų sąrašams ir klientų santykiams, atspindintiems būsimų sutarčių, nesančių sutartinių draudimo teisių dalimi, lūkesčius, taip pat sutartinių draudimo įsipareigojimų, egzistavusių verslo jungimo arba portfelio perdavimo metu, lūkesčius.

34.

Kai kurios draudimo sutartys įtraukia savarankiško dalyvavimo elementą drauge su garantuotuoju elementu. Tokios sutarties išleidėjas:

35.

34 paragrafe esantys reikalavimai taip pat taikomi finansinei priemonei, apimančiai savarankiško dalyvavimo elementą. Be to:

36.

Draudikas turi pateikti informaciją, kuri identifikuoja ir paaiškina jo finansinėje atskaitomybėje esančias sumas, atsirandančias dėl draudimo sutarčių.

37.

Kad būtų tenkinami 36 paragrafo reikalavimai, draudikas turi pateikti:

38.

Draudikas turi pateikti informaciją, padedančią vartotojams suprasti draudimo sutarčių pinigų srautų sumas, išsidėstymą laike ir neapibrėžtumą.

39.

38 paragrafo reikalavimams patenkinti draudikas turi pateikti:

40.

Pereinamosios nuostatos, aprašomos 41-45 paragrafuose, taikomos tiek ūkio subjektui, jau taikančiam TFAS, kuomet jis pritaiko 4 TFAS pirmą kartą, tiek ir subjektui, taikančiam TFAS pirmą kartą.

41.

Ūkio subjektas turi taikyti šį TFAS metiniams finansinės atskaitomybės laikotarpiams, prasidedantiems 2005 m. sausio 1 d. arba vėliau. Skatinama jį taikyti anksčiau. Jeigu ūkio subjektas taiko šį TFAS ankstesniam atskaitomybės laikotarpiui, jis turi nurodyti šį faktą.

42.

Ūkio subjektas neprivalo taikyti šiame TFAS esančių pateikimo reikalavimų lyginamajai informacijai, susijusiai su metiniais laikotarpiais, prasidedančiais prieš 2005 m. sausio 1 d., išskyrus pateikimus, kurių reikalaujama pagal 37 paragrafo a) ir b) punktus dėl apskaitos politikos ir pripažintojo turto, įsipareigojimų, pajamų ir sąnaudų (ir pinigų srautų, jeigu naudojamas tiesioginis metodas).

43.

Jeigu neįmanoma taikyti specifinio 10-35 paragrafų reikalavimo lyginamajai informacijai, susijusiai su metiniais laikotarpiais, prasidedančiais prieš 2005 m. sausio 1 d., ūkio subjektas turi nurodyti šį faktą. Įsipareigojimo pakankamumo testo (15-19 paragrafai) taikymas tokiai lyginamajai informacijai kai kada gali būti neįmanomas, tačiau mažai tikėtina, kad šiai informacijai būtų neįmanoma taikyti kitų 10-15 paragrafuose nustatytų reikalavimų. Sąvoka „neįmanoma“ paaiškinama 8 TAS.

44.

Ūkio subjektas, taikydamas 39 paragrafo c) punkto i) papunkčio reikalavimus, neprivalo pateikti informacijos apie ieškinių plėtotę, vykusią anksčiau negu prieš penkerius metus iki pirmųjų finansinių metų, kuriems taikomas šis TFAS, pabaigos. Be to, jeigu ūkio subjektas, pirmą kartą taikantis šį TFAS, negali paruošti informacijos apie ieškinių plėtotę, vykusią dar iki anksčiausio laikotarpio, kuriam buvo paruošta pilna lyginamoji šį TFAS atitinkanti informacija, pradžios, jis turi nurodyti šį faktą.

45.

Kai draudikas keičia savo draudimo įsipareigojimų apskaitos politiką, jam leidžiama (bet iš jo nereikalaujama) perklasifikuoti dalį savo finansinio turto arba jį visą„tikrąją verte per pelną arba nuostolį“. Toks perklasifikavimas leidžiamas, jeigu draudikas keičia apskaitos politiką pirmą kartą taikydamas šį TFAS, arba vykdo vėlesnį politikos keitimą, leidžiamą 22 paragrafe. Perklasifikavimas yra apskaitos politikos keitimas, taigi jam taikomas 8 TAS.

1.

Šio TFAS tikslas yra apibrėžti turto, laikomo pardavimui, apskaitą ir informacijos apie nutraukiamąją veiklą pateikimą. Konkrečiai, šiame TFAS reikalaujama:

2.

Šio TFAS reikalavimai klasifikavimui ir pateikimui yra taikomi visam pripažintam ilgalaikiam turtui  (1) ir visoms ūkio subjekto perleidimo grupėms. Šio TFAS reikalavimai vertinimui taikomi visam ilgalaikiam turtui ir perleidimo grupėms (kaip nustatyta 4 paragrafe), išskyrus turtą, išvardintą 5 paragrafe, kuris ir toliau turi būti vertinamas pagal paminėtą Standartą.

3.

Turtas, klasifikuotas kaip ilgalaikis turtas pagal 1 TAS „Finansinės atskaitomybės pateikimas“ (peržiūrėtą 2003 m.), neturi būti priskirtas kaip trumpalaikiam turtui, kol neatitinka kriterijų, kad būtų pagal šį TFAS klasifikuojamas kaip turtas, laikomas pardavimui. Turtas, priskiriamas tokiai turto klasei, kuriai priklausantį turtą ūkio subjektas paprastai klasifikuoja kaip ilgalaikį turtą, įsigytą išskirtinai su tikslu jį perparduoti, neturi būti klasifikuojamas kaip trumpalaikis, jeigu neatitinka šiame TFAS nurodytų kriterijų tam, kad būtų klasifikuojamas kaip turtas, laikomas pardavimui.

4.

Kartais ūkio subjektas perleidžia turto grupę kartu su tiesiogiai susijusiais įsipareigojimais vieno sandorio metu. Tokia perleidžiama grupe gali tapti pinigus kuriančių vienetų grupė, atskiras pinigus kuriantis vienetas arba pinigus kuriančio vieneto dalis (2). Grupė gali apimti bet kokį ūkio subjekto turtą ar įsipareigojimus, įskaitant trumpalaikį turtą, trumpalaikius įsipareigojimus bei turtą, pagal 5 paragrafą atleistą nuo vertinimo pagal šio TFAS reikalavimus. Jei ilgalaikis turtas, kuriam taikomi šio TFAS vertinimo reikalavimai, yra perleidžiamos grupės dalis, šio TFAS vertinimo reikalavimai taikomi grupei kaip visumai tokiu būdu, kad grupė vertinama mažesniąja iš šių verčių: jos balansinės vertės ir tikrosios vertės atėmus pardavimo sąnaudas. Reikalavimai atskiro turto ir įsipareigojimų vienetų, esančių perleidimo grupėje, vertinimui yra nustatyti 18, 19 ir 23 paragrafuose.

5.

Šio TFAS (3) nuostatos dėl vertinimo netaikomos toliau išvardintam turtui (nei kaip atskiram turtui, nei kaip perleidžiamos grupės daliai), kuris vertinamas pagal žemiau išvardintus Standartus:

6.

Ūkio subjektas turi klasifikuoti ilgalaikį turtą (ar perleidimo grupę) kaip turtą, laikomą pardavimui, jeigu šio balansinė vertė bus iš esmės padengta per pardavimo sandorį, o ne per tolesnį turto naudojimą.

7.

Kad taip atsitiktų, turtą (arba perleidžiamą grupę) turi būti galima greitai parduoti jam esant dabartinės būklės, kai tokio turto (ar perleidimo grupės) pardavimui yra sudarytos įprastinės sąlygos, o jo pardavimas turi būti labai tikėtinas.

8.

Kad pardavimas būtų labai tikėtinas, atitinkamas valdymo lygmuo turi būti įsipareigojęs planuoti turto (ar perleidžiamos grupės) pardavimą; turi būti pradėti vykdyti plano įgyvendinimo ir pirkėjo suradimo darbai. Be to, turtu (ar perleidžiama grupe) turi būti aktyviai prekiaujama rinkoje tokia kaina, kuri yra pagrįsta lyginant su jo(s) dabartine tikrąja verte. Taip pat, kad būtų tenkinami pripažinimo reikalavimai, pardavimas turėtų įvykti per metus nuo klasifikavimo datos, išskyrus 9 paragrafe numatytą išimtį, o veiksmai, kurių reikalaujama, siekiant įvykdyti planą, turi rodyti, kad reikšmingi plano pakeitimo arba jo atsisakymo tikimybė yra maža.

9.

Įvykiai ir aplinkybės gali pratęsti pardavimo įvykdymo laikotarpį už vienerių metų ribos. Laikotarpio, per kurį reikalaujama įvykdyti pardavimą, pratęsimas neatleidžia nuo turto (ar perleidžiamos grupės) klasifikavimo kaip laikomo pardavimui, jeigu pardavimo uždelsimą lėmė įvykiai ir aplinkybės, nepriklausantys(-čios) nuo ūkio subjekto kontrolės, ir yra pakankamai akivaizdu, kad ūkio subjektas lieka įsipareigojęs įgyvendinti savo turto (ar perleidžiamos grupės) pardavimo planą. Taip atsitinka tuo atveju, kai tenkinami B priedėlyje nurodyti kriterijai.

10.

Pardavimo sandoriai apima ilgalaikio turto iškeitimą į kitokį ilgalaikį turtą, kai šis iškeitimas yra komercinio turinio pagal 16 TAS „Nekilnojamas turtas, įranga ir įrengimai“.

11.

Kai ūkio subjektas įsigyja ilgalaikį turtą (ar perleidžiamą grupę) su išskirtiniu tikslu jį vėliau parduoti, jis turi įsigijimo dieną klasifikuoti tokį ilgalaikį turtą (ar perleidžiamą grupę) kaip laikomą pardavimui, jeigu yra įvykdytas 8 paragrafo vienerių metų reikalavimas (išskyrus 9 paragrafe nurodytą išimtį) ir labai tikėtina, kad bet koks kitas 7 ir 8 paragrafų reikalavimas, kuris nėra tenkinamas šią datą, bus įvykdytas per trumpą laikotarpį po įsigijimo (paprastai per tris mėnesius).

12.

Jeigu 7 ir 8 paragrafų reikalavimai įvykdomi po balanso datos, ūkio subjektas išleidžiamoje finansinėje atskaitomybėje neturi klasifikuoti ilgalaikio turto (ar perleidžiamos grupės) kaip laikomo(s) pardavimui. Tačiau kai šie kriterijai įvykdomi po balanso datos, bet prieš finansinės atskaitomybės patvirtinimą išleidimui, ūkio subjektas turi pateikti 41 paragrafo a), b) ir d) punktuose apibrėžtą informaciją.

13.

Ūkio subjektas neturi klasifikuoti ilgalaikio turto (ar perleidimo grupės), kurio bus atsisakoma, kaip laikomo(s) pardavimui. Taip yra todėl, kad jo(s) balansinė vertė bus padengta daugiausiai per tolesnį jo(s) naudojimą. Tačiau, jeigu perleidimo grupė, kurios bus atsisakoma, atitinka 32 paragrafo a)-c) punktų reikalavimus, ūkio subjektas turi pateikti perleidžiamos grupės rezultatus ir pinigų srautus kaip nutrauktą veiklą pagal 33 ir 34 paragrafus tą dieną, kai ją nustojama naudoti. Ilgalaikis turtas (ar perleidimo grupė), kurio(s) bus atsisakyta, apima ilgalaikį turtą (ar perleidimo grupes), kuris(-ios) bus naudojamas(-os) iki ekonominio tarnavimo laiko pabaigos, ir ilgalaikį turtą (ar perleidimo grupę), kuri(s) bus uždaryta(s), o ne parduota(s).

14.

Laikinai nenaudojamo ilgalaikio turto ūkio subjektas neturi traktuoti taip, lyg jo atsisakytų.

15.

Ūkio subjektas turi vertinti ilgalaikį turtą (ar perleidžiamą grupę), klasifikuojamą kaip turtą, laikomą pardavimui, mažesniąja verte iš šių verčių: jo balansinės vertės ir tikrosios vertės atėmus pardavimo sąnaudas.

16.

Jeigu naujai įsigytas turtas (ar perleidžiama grupė) atitinka kriterijus, kad būtų klasifikuojama(s) kaip laikoma(s) pardavimui (žr. 11 paragrafą), 15 paragrafo taikymas lemia, kad turtas (ar perleidžiama grupė) pradinio pripažinimo metu vertinama(s) mažesniąja verte iš šių verčių: jo balansinės vertės, jeigu jis nebūtų taip klasifikuotas (pavyzdžiui, savikainos), ir tikrosios vertės atėmus pardavimo sąnaudas. Taigi, jeigu turtas (ar perleidžiama grupė) įsigyjama(s) kaip verslo sujungimo dalis, ji(s) turi būti vertinama(s) tikrąja verte atėmus pardavimo sąnaudas.

17.

Kai tikimasi, kad pardavimas įvyks vėliau negu per metus, ūkio subjektas turi įvertinti pardavimo sąnaudas jų dabartine verte. Bet koks pardavimo sąnaudų, atsirandančių dėl praėjusio laiko, dabartinės vertės padidėjimas turi būti pateiktas pelno (nuostolio) ataskaitoje kaip finansinės sąnaudos.

18.

Iškart prieš pradinį turto (ar perleidžiamos grupės), laikomo(s) pardavimui, klasifikavimą turto (arba viso turto ir įsipareigojimų grupės) balansinė vertė turi būti vertinama pagal taikomus TFAS.

19.

Vėlesnio perleidžiamos grupės pervertinimo metu bet kokio turto ir įsipareigojimų, neatitinkančių šiame TFAS nurodytų vertinimo reikalavimų, tačiau įtrauktų į klasifikuojamą kaip laikomą pardavimui perleidžiamą grupę, balansinė vertė turi būti pervertinama pagal taikomus TFAS dar prieš tai, kai pervertinama perleidžiamos grupės tikroji vertė atėmus pardavimo sąnaudas.

20.

Ūkio subjektas turi pripažinti bet kurio pradinio ar vėlesnio turto (ar perleidžiamos grupės) nurašymo iki tikrosios vertės atėmus pardavimo sąnaudas nuostolį, tačiau tik iki tokio lygio, kuris nebuvo pripažintas pagal 19 paragrafą.

21.

Ūkio subjektas turi pripažinti bet kokio tolesnio turto tikrosios vertės atėmus pardavimo sąnaudas padidėjimo pelną, tačiau neviršijant sukaupto vertės sumažėjimo nuostolio, pripažinto pagal šį TFAS arba anksčiau pagal 36 TAS „Turto vertės sumažėjimas“.

22.

Ūkio subjektas turės pripažinti perleidimo grupės tikrosios vertės, atėmus pardavimo sąnaudas, bet kokio vėlesnio padidėjimo pelną:

23.

Vertės sumažėjimo nuostolis (arba bet koks vėlesnis pelnas), pripažintas perleidžiamai grupei, turi sumažinti (arba padidinti) ilgalaikio turto, priklausančio tai grupei, kuriai taikomi šio TFAS vertinimo reikalavimai, balansinę vertę dėl paskirstymo, aprašyto 36 TAS (peržiūrėto 2004 m.) 104 paragrafo a) ir b) punktuose bei 122 paragrafe.

24.

Pelnas arba nuostolis, anksčiau nebuvęs pripažintas iki ilgalaikio turto (ar perleidžiamos grupės) pardavimo dienos, turi būti pripažintas pripažinimo nutraukimo dieną. Reikalavimai, susiję su pripažinimo nutraukimu, yra išdėstyti:

25.

Ūkio subjektas neturi skaičiuoti ilgalaikio turto nusidėvėjimo (arba amortizacijos) tol, kol šis klasifikuojamas kaip turtas, laikomas pardavimui, arba kol jis yra šitaip klasifikuojamos perleidimo grupės dalimi. Tokiems perleidimo grupės, klasifikuojamos kaip laikomos pardavimui, įsipareigojimams priskiriamos palūkanų ir kitos sąnaudos turi būti ir toliau pripažįstamos.

26.

Jeigu ūkio subjektas klasifikavo turtą (ar perleidžiamą grupę) kaip laikomą pardavimui, tačiau 7-9 paragrafų reikalavimai vėliau nėra tenkinami, ūkio subjektas turi nustoti klasifikuoti turtą (ar perleidžiamą grupę) kaip laikomą pardavimui.

27.

Ūkio subjektas turi vertinti ilgalaikį turtą, kurį nustoja klasifikuoti kaip laikomą pardavimui (arba nustoja įtraukti į perleidžiamą grupę, klasifikuojamą kaip laikomą pardavimui), mažesniąja iš šių verčių:

28.

Ūkio subjektas turi įtraukti bet kokius reikalaujamus ilgalaikio turto, kuris nebeklasifikuojamas kaip laikomas pardavimui, balansinės vertės koregavimus į to laikotarpio, kada 7-9 paragrafų reikalavimai nebėra tenkinami, tęsiamos veiklos pajamas (5). Ūkio subjektas turi pateikti šiuos koregavimus tos pačios pelno (nuostolio) ataskaitos dalyje, naudojamoje pateikti pelną arba nuostolį (jei tokių yra), pripažintą pagal 37 paragrafo reikalavimus.

29.

Jeigu ūkio subjektas išima atskirą turtą ar įsipareigojimą iš perleidžiamos grupės, klasifikuojamos kaip laikomos pardavimui, likę perleidžiamos grupės turtas ir įsipareigojimai, skirti pardavimui, turi ir toliau būti vertinami kaip grupė, jei ši grupė atitinka 7-9 paragrafuose nurodytus kriterijus. Kitu atveju likęs grupės ilgalaikis turtas, atskirai atitinkantis kriterijus, kad būtų klasifikuojamas kaip laikomas pardavimui, turi būti vertinamas atskirai mažesniąja iš šių verčių: jo balansinės vertės ir tikrosios vertės atėmus pardavimo sąnaudas tą dieną. Bet koks ilgalaikis turtas, neatitinkantis šio kriterijaus, turi būti nustotas klasifikuoti kaip laikomas pardavimui pagal 26 paragrafą.

30.

Ūkio subjektas turi nurodyti ir atskleisti informaciją, kuri finansinės atskaitomybės vartotojams padėtų įvertinti nutrauktos veiklos ir ilgalaikio turto (ar perleidžiamų grupių) finansinį poveikį.

31.

Ūkio subjekto komponentas apima veiklą ir pinigų srautus, kurie veiklos ir finansinės atskaitomybės tikslai gali žymiai skirtis nuo likusios šio ūkio subjekto dalies. Kitaip tariant, ūkio subjekto komponentu turėtų būti pinigus kuriantis vienetas arba pinigus kuriančių vienetų grupė tol, kol šie laikomi naudojimo tikslais.

32.

Nutraukta veikla – ūkio subjekto komponentas, kuris arba yra perleidžiamas, arba klasifikuojamas kaip laikomas pardavimui,

ir

33.

Ūkio subjektas turi atskleisti:

34.

Ūkio subjektas turi iš naujo pateikti atskleidimus pagal 33 paragrafą ankstesniems finansinėje atskaitomybėje pateiktiems laikotarpiams taip, kad atskleidimai būtų susiję su visa veikla, kuri buvo nutraukta iki paskutinio pateikto laikotarpio balanso datos.

35.

Anksčiau pateiktų nutrauktos veiklos, tiesiogiai susijusios su nutrauktos veiklos ankstesniuoju laikotarpiu perleidimu, sumų koregavimai dabartiniu laikotarpiu turi būti klasifikuojami atskirai nutrauktos veiklos dalyje. Tokių koregavimų pobūdis ir sumos turi būti atskleistas(-os). Toliau pateikiami pavyzdžiai aplinkybių, kada tokie koregavimai gali atsirasti:

36.

Jeigu ūkio subjektas nustoja klasifikuoti komponentą kaip laikomą pardavimui, komponento veiklos rezultatai, anksčiau pateikti nutrauktos veiklos skiltyje pagal 33-35 paragrafus, turi būti perklasifikuojami ir įtraukiami į pajamas iš tęsiamos veiklos visų pateiktų laikotarpių atžvilgiu. Ankstesniųjų laikotarpių sumos turi būti aprašytos kaip buvusios pateiktos iš naujo.

37.

Bet koks ilgalaikio turto (ar perleidimo grupės), klasifikuojamo(s) kaip laikomo(s) pardavimui ir neatitinkančio(s) nutrauktos veiklos apibrėžimo, pervertinimo pelnas arba nuostolis turi būti įtraukiamas į pelną ar nuostolį iš tęsiamos veiklos.

38.

Ūkio subjektas ilgalaikį turtą, klasifikuojamą kaip laikomą pardavimui, ir perleidžiamos grupės turtą, klasifikuojamą kaip laikomą pardavimui, balanse turi pateikti atskirai nuo kito turto. Perleidžiamos grupės, klasifikuojamos kaip skirtos pardavimui, įsipareigojimai turi būti balanse pateikiami atskirai nuo kitų įsipareigojimų. Šis turtas ir įsipareigojimai neturi būti užskaityti ir pateikti kaip viena suma. Pagrindinės turto ir įsipareigojimų, klasifikuojamų kaip laikomų pardavimui, klasės turi būti atskirai atskleidžiamos arba balanse, arba paaiškinimuose prie jo, išskyrus kaip 39 paragrafe numatytą išimtį. Ūkio subjektas turi atskirai pateikti bet kokias sukauptas pajamas ar sąnaudas, pripažįstamas tiesiogiai nuosavybėje, kurios yra susijusios su ilgalaikiu turtu (ar perleidžiama grupe), klasifikuojamu(-a) kaip turtas (ar perleidžiama grupė), laikoma(s) pardavimui.

39.

Jeigu perleidžiama grupė yra naujai įsigyta dukterinė įmonė, atitinkanti kriterijus, kad būtų įsigijimo metu klasifikuojama kaip laikoma pardavimui (žr. 11 paragrafą), pagrindinių turto ar įsipareigojimo klasių atskleidimas nėra reikalaujamas.

40.

Ūkio subjektas neturi perklasifikuoti ar iš naujo pateikti anksčiau pateiktų ilgalaikio turto arba perleidžiamų grupių, klasifikuojamų kaip laikomų pardavimui, sumų, skirtų turtui ir įsipareigojimams ankstesnių laikotarpių balansuose, tam, kad atspindėtų paskutinio pateikto laikotarpio balanso klasifikaciją.

41.

Laikotarpio, kada ilgalaikis turtas (ar perleidimo grupė) buvo arba klasifikuota(s) kaip laikoma(s) pardavimui, arba parduota(s), paaiškinimuose ūkio subjektas turi atskleisti tokią informaciją:

42.

Jei taikomi 26 arba 29 paragrafai, ūkio subjektas turi atskleisti laikotarpio, kada buvo priimtas sprendimas pakeisti ilgalaikio turto (ar perleidžiamų grupių) pardavimo planus, faktus ar aplinkybes, nulėmusius(-ias) tokį sprendimą, ir sprendimo poveikį laikotarpio ir bet kokio ankstesnio pateikto laikotarpio veiklos rezultatams.

43.

Šis TFAS turi būti perspektyviai taikomas ilgalaikiam turtui (ar perleidžiamai grupei), atitinkančiam(-iai) kriterijus, kad būtų klasifikuojama(s) kaip laikoma(s) pardavimui, bei veiklai, atitinkančiai nutrauktos veiklos kriterijus, nuo jo įsigaliojimo datos. Ūkio subjektas gali taikyti šio TFAS reikalavimus visam ilgalaikiam turtui (ar perleidžiamoms grupėms), atitinkančiam(-ioms) kriterijus, kad būtų klasifikuojamas(-os) kaip laikomas(-os) pardavimui, bei veiklai, atitinkančiai nutrauktos veiklos kriterijus, nuo bet kurios datos prieš šio TFAS įsigaliojimą, jeigu vertinimai ir kita informacija, reikalinga taikyti šiam TFAS, gauta tuo metu, kai šiuos kriterijus imta atitikti.

44.

Ūkio subjektas turi taikyti šį TFAS metiniams laikotarpiams, prasidedantiems 2005 m. sausio 1 d. ar vėliau. Skatinamas ankstesnis Standarto taikymas. Jei subjektas taiko šį TFAS laikotarpiui, prasidedančiam iki 2005 m. sausio 1 d., ji turi atskleisti šį faktą.

45.

Šis TFAS pakeičia 35 TAS „Nutraukiama veikla“.